...kartais tiek ne daug reikia.. kad galėtume įsiklausyti į savo aplinką - į jos objektus.. kurie, jei jiems suteiktume galimybę, daug ką galėtų papasakoti.. papasakoti apie žmones, apie jų išgyvenimus... Tik tiek nedaug reikia... reikia tik įsijausti į jų būtį... į tai ką juos liesdami žmones per dešimtmečius paliko.. ir kaip nauja karta vis bando juos atnaujinti.. negali paslėpti tų išgyvenimu..jie buvo ten ir ten jie liks... aplinka įsiurbia atmintin visus vyksmus vykstančius jų aplinkoje... tai už tai man įdomu stebėti ir bandyti atkoduoti daiktų skleidžiamą informaciją.. kurią mes kiekvieną dieną praeiname...

Staptelti pro pamesta pirštinaitę ir mintimis nusikelti pas jos savininką.. kuris greičiausiai gal dar nespėjo jos pasigesti.. o gali būti ir taip, kad žvarboku oru jis iškart pastebės, kad ją pametė..jin tam žmogui yra svarbi ir reikšminga... bet praeiviui jinai gali net jokios minties nesukelti...

O paklausit kam visa tai?.. mes juk turim savų problemų ir svarbesnių už besivoliojančią pirštinaitę vidury tako... taip.. klausimas būtų tinkamas, bet pagalvokime kitaip.. juk kitų gyvenimus mes matome geriau nei savuosius.. ir ypač problemas.. su kuriomis mes visą gyvenimą galime ir pragyventi, net nesistengdami jų analizuoti, o juolab spręsti.. bet atkreipdama į nereikšmingus aplinkos objektus, tokiu būdu noriu atkreipti dėmesį ir iš pažiūros nereikšmingas žmonių santykių problemas.. įsijausti į tai kas svarbiausia gyvenime..imti mastyti ne tik apie savo aplinką, bet ir susimastyti apie kitas, tai yra apie kitų žmonių erdves... kurios neatsiejamos nuo mūsų.. ar norime mes to ar ne vis tiek tenka perkirsti kitų erdves, o jiems mūsų... Bet manau svariausia, kad tie susikirtimai būtų kuo mažiau skaudūs ir kuo daugiau įneštų patyrimo į mūsų kaip į tobulėjančių žmonių pasaulį.. bet..kad gaudami ir duotume...