Kaip dievinu nakties ramybę. Jos grožį ir tylą. Ir Tavo kvapą joje.
Mielasis, kodėl sustoji kvėpuot, kai miegi?
Atmerktom akim sapnuoji rytą, šviesioj sujauktoj palėpėj, kurioj ant palangės padėjus sparnus aš rašau Tavo šviesą ir nenusakoma ramybę ant vynu nudažyto popieriaus lapo.
Netyčia užkliudyta gitaros styga davė toną ilgesiui. Aš dievinu Tavęs ilgėtis. Užmerkus akis prisiekiu, galiu jausti kaip mane lieti, lyg alsavimas šaltas persmelkia kaklą. Ir tas Tavo kvapas, kuriuo persmelki mano pavargusius pečius, savo suskeldėjusias nuo netikrumo rankas glaudi prie mano krūtinės. Bet širdis, ji neplaka, tas devynias sekundes. Ir tada, kai Tu išeini, aš vėl pradedu gyvent, atmerkiu akis ir aklinoj tamsoj nieko nematau, tik užuodžiu gaivų vandenyno kvapą.
Tada aš žinau, meile, kad Tu – naktis. Paslaptis, kurios niekada nenoriu išsiaiškint.