Niekada dar čia nerašiau dienoraščio.

O būtent šiąnakt užsinorėjau. Nes iki penktadienio reikia parašyti referatą apie kultūros industriją ir individualizmo - kaip ją ten - žodžiu, ne-esybę, o prokrastinacija paskutiniu metu yra mano mėstamiausias užsiėmimas. Nes turbūt geriausiai sekasi. Adorno - puikus žmogus. Bet tikrai ne man ir ne šiąnakt.

Bet kuriuo atveju, vis kirba mintis tęsti projektą London'o indų- Southall rajone. Pirmas bandymas nenusisekė dėl apgailėtinos priežasties: ogi baimės bendrauti su indais, kurie nešneka angliškai arba šneka per daug ir bet ką, todėl užtenka tik linksėti. Iš pažiūros paprastas dalykas, nes pirmu atveju galėčiau sakyti bet ką, tačiau manęs tai nei kiek nenuramino.

Pavažiavus gal pusvalandį nuo Londono centro, jaučiausi lyg nukeliavus kelis tūkstančius mylių (nors angliškų rašliavų ir McDonald's išvengti nepavyko. Taip auga anglų-indų hibridai) Baltųjų šalyje jaučiausi svetima, o einant gatve rodės kad mane arba a)suvalgys, arba b) tiesiog privers sulįsti į žemę. Ir tiesa pasakius, didžiąją dalį laiko, net nežinojau, kur sukti objektyvą (kuris, beje, tapo ginklu: arba pamatę bėga, arba nori sužinoti iš kur/kas/kaip/koks, nes mat patys norėtu panaudoti). Margumas neišpasakytas, chaosas lyg per Akropolio naktinį išpardavimą ir šiaip man ten ne vieta. O sugrižti sugrįšiu.

Gabriele

Ai, dar atsiminiau, kad pasiilgau lietuviškų raidžių.