Šios istorijos nepasakočiau, – joje tikrai nėra nieko ypatinga, išskyrus tai, kas buvo toliau,- jei ji jau nesklistų iškraipytu pavidalu. Tai kas nutinka man, esu linkęs pasakoti savaip, arba nepasakoti visai. Esmė ta: toji mergina man patiko iš pirmo žvilgsnio. Ji buvo daugiau negu simpatiška, tarsi grožio karalienės pamokoje.
       Ir nepaisant to, kad atrodžiau taip kvailai.
       Netgi jei viena jos koja būtų buvus medinė, akis dirbtinė, ar jei ji būtų turėjusi vos vieną dantį... Ne dėl to, kad tą akimirką dantys mane būtų ypatingai dominę, ar kad būčiau sugebėjęs išstenėti kažką daugiau nei silpną atodūsį, ar bent išspausti šypseną pasisveikinimui. Tačiau kaip malonu iš jos pusės suteikti man paslaugą prieš imantis to sunkaus daikto, gulinčio man ant kelių! Dauguma merginų būtų puolusios į isteriją. Bet ji pasirodė esanti praktiška; netgi nestabtelėjo paskambinti 999. Akies krašteliu mačiau, kad... Tačiau pradėkime iš eilės. Aš ne tik atrodžiau kvailai, bet ir buvau kvailys – kad imtų gelti dantį šeštadienio popietę ir dar tokioje vietoje kaip Cwm Tatws. Visą tą prarastą savaitgalį nuolat sau tai kartojau.
       Bėda ta, kad buvau visai vienas – niekas dėl manęs nebūtų ėmęs nerimauti, niekas nebūtų ieškojęs, visiškai niekas tame miestelyje manęs nepažinojo. Į Cwm Tatws atvykau pažvejoti. Tai bene vienintelė priežastis, dėl kurios kas nors apskritai sugalvotų čia atvykti, nebent jis būtų vardu Harry Parry, Owen Owens, Evan Evans, Reece Reece ar... Tačiau mano vardas ne toks. Dantis jau šiek tiek buvo ėmęs mausti nuo penktadienio, iš karto po to, kai užsiregistravau Dolwreiddiog Arms. Bet nusprendžiau, jog tai tebus neuralgija, kurią numalšinsiu aspirinu. Ankstų šeštadienio rytmetį išsiruošiau nelegaliai pažūklauti prie ežero, kuriame tariamai veisėsi daugybė dviejų trijų svarų žuvų. Su savimi pasiėmiau buteliuką aspirino ir atgrasiai šaltus priešpiečius.
       Ne, tai kad žvejoji, dar nebūtinai reiškia, jog esi Hemingway'aus gerbėjas. Galiausiai juk yra ir Izaak'as Walton'as, kurio aš taip pat neskaitau.
       Atėjus popietei, Dantis staiga nubudo ir ėmė taip šokinėti, kad... Per tą laiką kibo pora pakenčiamo dydžio žuvelių, nors toli gražu ne tokios, kaip buvau girdėjęs. Ir tos abi nutrūko. Padariau klaidą, laukdamas sėkmingos trečios. Ir dar tą, kad pamiršau, jog buvo šeštadienio popietė. Tik kai nusigavau į Cwm Tatws, kuriame yra penkios aludės (viena už kitą prastesnės), policijos nuovada, paštas, banko skyrius ir taip toliau – žodžiu, didžiulė gyvenvietė tokiai vietovei -, nusprendžiau susirasti dantų traukėją poną Griffith'ą Griffiths'ą, kurio varinę iškabą buvau pastebėjęs šalia "Capel Beulah 1863".
       Ne, nieko panašaus, ką jūs pagalvojote. Ponas Griffith'as Griffiths'as buvo namie, kuo nuoširdžiausiai, ir dirbo tiek šeštadienių popietėmis, tiek vakarais, nes būtent tokią dieną visi... Tačiau visai neseniai, nekantriai mėgindamas žeberklu pasmeigti didžiulę žuvį, jis paslydo ant šlapios uolos ir susilaužė kairę alkūnę. Kokia nesėkmė – jis buvo kairiarankis.
       "Nagi, apžiūrėkime jūsų dantį", – tarė jis. "Visiškai jokios vilties išgelbėti tą vargšelį. Privalau jį tuoj pat ištraukti. Kaip gaila, kad tai užpakalinis krūminis dantis!"
       Tad ką gi toliau daryti vargšui pacientui? Ponas Griffith'as visą mėnesį bus išvestas iš rikiuotės. Pacientas be abejo galėtų pasisamdyti mašiną ir per kalnus nuvažiuoti į Denbigh, kur galbūt rytoj...
       Aš spaudžiau ir maldavau: "Nejaugi šiame penkių aludžių mieste nėra nė vieno, kuris galėtų... Pavyzdžiui, kalvis? Arba kirpėjas? O gal veterinorius? Jums nurodinėjant".
       "Hm, ką gi, turint omeny tokią avarinę situaciją, galbūt, kaip jūs sakot, ponas Rowland'as Rowlands'as, veterinorius, sutiktų išbandyti su jumis tai, ką jis daro su avimis.
       Deja, ponas Rowland'as pats yra išvykęs į Denbighą paskutiniu transportu (šitaip Cwm Tatws vadinamas autobusas), aplankyti savo, kad ir kas ji tokia jam būtų".
       Ponas Griffith'as Griffiths'as dešine ranka pasikasė savo apšepusį smakrą. Pastaruoju metu jis negalėjo skustis, tačiau lankytis kirpykloje manė esant vulgaru ir žema.
       "Ką gi, ką gi, manyčiau, gal mielas senasis ponas Van der Pant'as sutiktų pabūti geruoju samariečiu? Jis irgi anglas ir prieš mažiau nei penkiolika metų Cwm Tatws miestelyje dar dirbo dantų gydytoju. Būtent iš Van der Pant'o aš perėmiau šį darbą. Jis malonus senas džentelmenas, nors ir visiškas atsiskyrėlis bei nemoka nė žodžio vališkai".
       Esamoje situacijoje jo velsietiškos tapatybės nebuvimas jokių keblumų man nekėlė ir šlapiu taku tarp dar šlapesnių rododendrų aš išskubėjau į Rhododendron Cottage. O tuo metu mano dantis tiesiog...
       Ir vėl esate neteisūs. Poną Van der Pant'ą radau namie, ir jis net nebuvo rankos susilaužęs. Tačiau dešimt minučių jis neatsiliepė į durų skambutį, o duris atidarė tik per atsitiktinumą, nes buvo per daug apkurtęs, kad ką nors išgirstų.
       Praleiskime čia visą susipažinimo farsą – galiausiai aš jam sugebėjau viską išaiškinti bei įtikinti man pagelbėti.
       Kambarys buvo... Makabriška, ar ne? "Įėjimas tik suaugusiesiems". Į jį pažvelgus, buvo aišku, kad kambarys buvo užrakintas bala žino kiek laiko. Voratinkliai draikėsi tarsi tropikų vijokliai. Stomatologinė kėdė giliai paskendusi dulkėse. Langinės išsiklaipę. Nešildoma. Pelių kvapas. Ir pačios pelės. Surūdijusi spjaudyklė ir instrumentų spinta. Nuo lubų gabalais byrantis tinkas. Atsilaupę tapetai. Tam tikra prasme netgi patrauklu.
       Padėjau jam įsukti elektros lemputę ir tariau: "Prašom nesivarginti įkurti ugnį".
       "Taigi, turėtų leistis ištraukiamas", – sušvokštė jis. "Negerai, kad dantis užpakalinis krūminis. Dar blogiau, kad aš neturiu nuskausminamųjų".
       Laimei, chirurginės replės buvo suteptos plonu alyvos sluoksniu, kuris lengvai nusivalė... Jis meiliai nužiūrėjo reples. Jomis dar galima naudotis.
       Ir buvo panaudotos.
       Tuo metu mano užpakalinis krūminis... Ar jau imu kartotis? "Vargu ar gali būti didesnė nesėkmė",- pasiskundė jis. Tos replės visai nebuvo tas instrumentas, kurį jis rinktųsi, jei turėtų iš ko. Ponas Griffith'as Griffiths'as nusipirko jo geresniąsias reples, kai perėmė jo praktiką. Vis dėlto, jis pasistengsiąs, kiek galėsiąs. Ar aš neprieštaraučiau, jei jis man įstatys nedidelį įrankį, kad negalėčiau susičiaupti operacijos metu ir jam būtų patogiau dirbti? Juk jis jau senstąs.
       Ir ar negalėčiau būti toks malonus ir sėdėti ramiai? Taip taip, kokia nesėkmė. Jis įpjovė man burnos kraštelį. Jis tai matė, tačiau taip atsitiko, nes aš staigiai trūktelėjau.
       Tolesnių trijų minučių geriau neminėti. Net suaugusiesiems įėjimas draudžiamas.
       Tada ponas Van der Pant'as ėmė nuogąstauti, kad mums nieko nesigaus. Tos replės!
       Dantis buvo išpuvęs ir jis nulaužė vainikėlį. Teks griebti giliau, už danties smegenų. Gali šiek tiek skaudėti. Ir prašau, ar negalėtumėte bent dabar pasėdėti ramiai? Aš pajusiąs tik staigų skausmą, o tada... Galbūt aš leisčiausi pririšamas prie kėdės? Jo širdis esanti silpna, o aš šitaip muistausi.
       Po galais! "Gali surišti mane kaip Aylesbury ančiuką, jei taip nori, tik išrauk tą... dantį lauk", – tariau. Be abejo, jis nieko neišgirdo, tačiau nuspėjo mano sutikimą, ir nuėjo atsinešti jardų jardus elektros laidų.
       Surišo mane kaip reikiant tvirtai, jūrininkų būdu. Paklausiau, gal jis kada tarnavo dantistu karo laive? Tačiau jis tik kurčiai nusišypsojo. Buvo jau apie pusė septynių šeštadienio vakaro. Gana keista, kad jis man ėmė pasakoti apie garsų žudiką, tokį Crippen'ą, gyvenusį dar iki man gimstant, su kuriuo jis kartu studijavo stomatologiją, kai... Paskutiniai jo žodžiai buvo: "Kartą turėjau garbės aplankyti jo žmoną ir auką, ponią Belle Ellmore, aktorę, turėtumėt ją prisiminti. Ji išsilaužė priekinius dantis, kai kando..."
       Norėčiau, kad žmonės baigtų sakyti, ką pradėję

       Taigi, kaip jau minėjau, ji pasirodė, tarsi apvaizdos siųsta, maždaug penkiolika po vienuolikos pirmadienį, pono Van der Pant'o dukterėčia, norėdama netikėtai jį aplankyti. Miela mergina, tiesiai iš Bond gatvės, tarsi gražiai suvyniota dovana.
       O aš sėdėjau ten, tamsiame kambaryje, toje dulkinoje stomatologinėje kėdėje, su mirusiu dantistu man ant kelių; mano žandikauliai plačiai išžiodyti specialiu įrankiu, sušalęs, plėšomas absceso, mano rankos, kojos ir kūnas tvirtai pririšti jardais elektros laido; jau nė neminint, be abejo, apie tai, kad...
       Taip, mėgstu viską pasakoti taip, kaip man patinka, nors nėra daug ką čia pasakoti. Bet kuriam sumautam kvailiui taip galėjo nutikti.
       Tačiau kas buvo toliau! Tai jau tikrai buvo...