Apie orą. Midinetes ir nemirtingieji. Ar daug nuogumo Paryžiasu teatruos. Lekiojančios kiaulės. Tūkstančiai kubistų. Rotondos laskutai. Trys kanalijos.
       n Paryžiaus bulvarai platūs kaip mūsų lankos. Ir visokio įvairumo pilna. Bet čia nemadoje stebėtis. Tik gal nusistebi – kada pradeda medžiai sprogti. O virš Liuksemburgo sodo Lietuvos šienapiūtės dangus. Tada jau tai visa belieka pavasariu pavadinti.
       Oras sušyla. Ir iš už jūrų atlekia... daug prinokusių amerikonkų. Tam tikra jaunų vyrų rūšis užsiima gimnastika. Ruošiasi sezonui.
       O gatvėse oras blogas. Bet prie visi priprato. Niekas lig šiam amžiui tokiu oru nekvėpavo. Kai kam garsusis Ponincaré pusdievis-išgelbėtojas. Bet iš neelegantiškų iš neparyžietiškai suodinų priemiesčių kartais pasigirsta siaubus aidas:
       – Hu, hu, Poincare! Hu, hu, Poincare.
       Paryžiaus madas žino visi. Paryžium džiaugiasi visi mūsų žemės kampai. Bet ką reiškia tiems žmonėms toks riksmas, niekas nesidomi. Bet tai neelegantiška ir „padoriam“ žmogui nepridera tai visa nė pastebėti.
       n Į Paryžių lietuviški labai pasivėlinę laikraščiai atnešė žinią, kad Kaune įsisteigė kažin kokia nepaprastai akademiška literatų draugija. Sako, bus priimami užsitarnavę, nusistovėję, nieko nelaukto nemaną padaryt mūsų garbingi literatai. Žodžiu, kvepia akademijos užuomazga.
       Ir linksma gi man pasidarė. Pagaliau! Mes „Keturi Vėjai buvom nelaimingi. Norėjom vaidinti revoliucionierių modernistų vaidmenį, norėjom skaldyti akademizmą, norėjom būtinai griaut, griaut kad ir nusistovėjusias tradicijas. Bet neturėjom ką griauti. Dabar ir mums šventė!
       Štai Prancūzijos nemirtingieji. Kad ir praeitą žiemą jie susirinko. Susirinkę susedo, taip rimtai – rimtai susėdo. Ir pradėjo svarstyt kokį žodį priimti į žodyną ir išleisti į literatūrą, koks žodis geras, o koks nedorėlis – „paškudnas“ ir reikia jį iš literatūros išvyti. Tokie geri, išlaikyti, susitupėję seneliai. Svarstytą daug žodžių. Prakeiktųjų žodžių tarpe atsidūrė net ir neparyžiečiams, dargi neprancūzams gerai pažįstamas žodis – midinette (modistė). Ir akademikai šį žodį atmetė. Tai niekis, kad visas kraštas kasdien, kas valandą jį vartoja, tai niekis, kad jis į gyvenimą įaugęs. Bet akademikai nenori jo įsileisti į žodyną! Na ir ką jiems padarysi.
       Pradėjau svajoti. Ateis laikai. Ir mūsų akademikai imsis panašaus darbo.
       O mes, kaip ir Paryžiaus jaunimas, tada jau keiksim juos. O, keiksim! Reikia manyti, kad bus daug linksmiau.
       n Matėt kaip didžiulio miesto žmonės dirba. Žinot kaip jie išnaudoja kiekvieną minutę. Jaučiat kokio milžiniško dėmesio įtempimo reikia, kad visą dieną kontoroje, krautuvėje, dirbtuvėje su žmonėmis, su daugybe įvairių žmonių, dirbti be pertraukos, dirbti skubiai ir tiksliai, dirbti greitai ir sumaniai.
       Paryžiuj kaip ir kiekvienam didžiajam mieste taip dirbama.
       Vakare. Kada sužiba nepramanyti ir nepagražinimui vartojami milijonai ugnių – virš bulvarų dangus rausvas. Daugely vietų gatvės susitenka bent po kelias vienoje aikštėje. Jų suspausti namai skiausčiais kampais į vienas kitą žiūri. Ir rodos, kad ten susidūrė keletas milžiniškų raudonai įkaitintų prosų. Vidui karšta šviesa, viduj pilna maksimaliai išvystytos energijos.
       Tokių didžiulių miestų atmosferoje ir atsirado nauja teatro rūšis. Teatrai – apžvalgos „muzik cholai (music hall) arba „revue“.
       Į tuos teatrus žiūrėta su panieka. Kažin, begu tai teatrai? – abejota. – Greičiau šiaip „balaganai“, nors tiesa pasakius paties teatrališkumo balaganuos dažnai esti nemaža.
       Tačiau paskutiniu metu ir patys atkaklieji „estetai“ ėmė kalbėti apie muzik holų teatrališkumą.
       Ši teatro rūšis prisitaikė prie šių dienų žmogaus nuotaikos. Juk didžiulio miesto teatro lankytojas nebenori vienodu dėmesio įtempimu visą vakarą sekti vaidinimą. Vienas ištisas veikalas, kad ir geras, labai dažnai nuvargina. Dabar norima trumpų scenų, originaliai sukomponuotų teatrališkų vaizdų. Daina, muzika, šokis, trumpas vaidinimas, momentaliai keičiamos dekoracijos, šviesos efektai, be pertraukos vis naujų ir naujų artistų veidų mirgėjimas. Tai visa gausiai teikia muzik-holas, kurio svarbesnieji bruožai yra: – įvairumas, lengvumas, pastatymų turtingumas.
       Daug kas muzik holuos išsivysčiusį masinį, nuostabiai aukštos šokio technikos, ritmingumo ir atlikimo švarumo pasiekusį baletą jau labiau vertina, negu senąjį klasišką baletą. Muzik holuos teatrališkumas neištirpsta kaip dažnai esti senuosiuos teatruos, kur autorių filosofija, režisierių gudravojimai, artistų rolių „pergyvenimai“ patį teatrališkumą kartais nuslopina.
       Juokinga, bet vienodai tvirtai pasikartojanti tiesa: senojo tipo estetai nieko dar „nepripažino“, ką pagimdė meno srityje mūsų amžius. Naujoji poezija, tapyba, muzika (džazbandas – pusė bėdos, bet siuvamųjų mašinų ir šlamėsių muzika! Kino, muzik-holas buvo niekinami.
       Tik vėliau, kada pastebėta, jog ir be pripažinimo jie puikiai vystosi, tik tada jiems buvo suteikiamas estetiškasis „patepimas“.
       Aš buvau pažadėjęs pranešt ar labai daug Jakšto žodžiais betariant – nuogybių. Na tiek to, kam ypatingai įdomu – klausykit: tikrai. Paryžiaus teatruos nuogumo pilna. Bet nesuprantu kodel – tai visa ten ne taip jau baisiai atrodo.
       n Rotonda. Tai garsiausia visam Paryžiuj, o gal ir visoj Europoj kavinė. „La Rotonde“ – iš tolo šviečia Motparnasse'o bulvare jos vyliojanti iškaba.
       Ir, dovanokit už palyginimą – kaip peteliškės į žvakę visų kraštų turistai į tą Rotondą veržias. Ypač tie, kurie turi ką nors bendro su menu.
       Senai būta mažytės kavinės. Sako, tylus kamputis buvęs. Jame mėgdavę išgerti pigaus vyno bokalą ar kavos puodelį Paryžiaus menininkai. Lankydavęsi ir kitų kraštų emigrantai. Dabartinės „Rotondos“ savininkas, pasakoja, turįs šaukštą, kuriuo pats Leninas kadaise valgęs.
       Tikrai šios kavinės sienos matė daug žymių asmenų. O dabar...
       Negras, italas, vengras, indusas, plytos raudonumo veidu amerikietis, kaip „abrozdėlis“ efektingas Ispanas, žydai, dar kartą žydai, kyniečiai, mongolai, švedai, koks vienas lietuvis ir keletas prancūzų. Kampanija, kurios šimtąją dalį čia išvardijau, kas vakaras pripildo dabar jau padidintą, praplėstą kavinę. Seniau neturtingos aprūpę, bet jaukios sienos – dabar veidrodžiai, murmuras ir baisiai abuoja nenusisekėlių kūryba. – Paveikslai – šuniukas, saulolaidžiai, dama su vualiu, dar sykį saulolaidžiai, jūra ir šiaip vanduo, vanduo.
       Savo praeities garbės nuošimčiais ir dabar tebesiverčia ši judri kavinė.
       Pasakoja, kad labai didelė dalis „Rotondos“ lankytojų iš metų į metus pasilieka ta pati. Vistiek kas kur dedas, ar pavasaris, ar ruduo, ar karas, ar kokie kiti rūpesčiai – vistiek čia kasdien tas pats papirosų dūmais, neišsipildžiusiom viltims, niekad neįvykdytais geismais ir įvairiom tarmėm pritvinkęs oras. Sukas dūmų verpetai, verpetuos žmogystės švaistos, žvanga smulkūs pinigai, žiba pigios šypsenos, žengia kariuomenių niekad neturėję, išdidūs vadai – Rotonda prekiauja savo pasaulinio centro nuotaika.
       Suplyšus, sunykus Rotonda. Tarp marmurinių sienų neturtas – gėdingas, žmones žeminantis neturtas ir naivios svajonės. Tiek tik liko.
       n Nuosaikiais gestais rimtos išvaizdos vyras. Tai estų poetas Joganas Semperis. Tikrai pradžiugau su juo susipažinęs.
       Kaimynai. Kaimyniška (pradžiai) ir kalba. Apie „Keturius Vėjus“, pasirodo, net estai žino. Kaž kas rašęs į jų laikraščius apie mūsų iš reto žingsniuojantį žurnalą.
       Kaip gi kaimyno nepaklausi:
       – Kas pas jus girdėt?
       Paklausiau. Ir perdėm turėjau pavydėti. Ten ir spauda kitokia negu pas mus. Jie kultūros fondą, kuris daug jau estų literatūrai padėjo vystytis, turi. Jie ir užsieniuos po 8 metus gali pagyventi. Kur gi ne pavydėsi.
       Bet laikau fasoną. Ir darau tokią išvaizdą, būk pas mus... Genijų pilnos nuovadų ir žemės tvarkytojų raštinės. Laukiama tik progos pasireikšti. O kai del Kultūros Fondo – tai ir mes jau, sakau, kartais apie tai užsimenam.
       – Tiesa, sako Semperis. Mes kultūros fondą turėt tai turin. Bet mums riestai su juo. Mat vienas mūsų literatas ėmė ir išleido knygą vardu: „Lekiojančios kiaulės“. Ir, kad žinotumėt, dabar kas met, kada parlamentas svarsto mūsų literatūros reikalus – būtinai kas nors primena „Lekiojančias kiaules“. Tai esti rimčiausias argumentas kodel norima nuo literatų atimti jiems priklausančią kultūros fondo dalį.
       – Taigi, sako jis šypsodamasis – jei norit išvegnti tokių. . .
       Bet aš pasiskubinau pertraukt: – O! mes lig paskutinių dienų buvom švelniausi – nekalčiausi. Mūsų knygos vis apie saulutes, roželes ir rasas kalbėjo.
       Bet pats sau pamaniau. Vis delto ne pro šalį savo kolegas įspėti. Jei ne duok Dieve kas parašys ką panašaus. Pražuvę.
       n Trys kanalijos. Ne, ta inieko baisaus. Tai tik vienas amerikoniškos filmos pavadinimas. Rodos, toje filmoje nė vienos „žvaigždės“ – nė vienos garsenybės nebuvo. Tai amerikoniško tipo, tam tikru jau gan išsidirbusiui stilium pagaminta filma.
       Paryžiaus „cinema“ – kino – nedaro kaip kitur „seansų“. Ten į kino eini, kaip į teairą – visam vakarui. Pradžia esti 8½ val. vakaro, pabaiga apie dvyliką. Daugumas Paryžiaus kinematografų publiką kviečia ne tik pašmatniausiom afišom, šviesų gausiom reklamom, bet ir elektros skambučiais. Iš tolo gatvių užesy girdėt kaip įkyriai zirzia tie skambučiai. Tai primena jormarkų balaganus. Bet kino šių dienų vaikas – mažai rūpinas aukštąja estetika.
       Kaip ir visur kino salė atsiduoda pelėsiais, žiurkėm, pigia pudra ir „ščyru“ žmonių prakaitu. Bilietas, pusantro franko.
       Iš kairės bananus čiulpia, iš dešinės kaž kas glamonėja kažką – tur būt vis del to moterišką. Priešais dvejetas jauniklių (ekrane siluetai reljefingi) kaip baisiai mirties bijantis ligonis, gydytojo receptą pildydami tiksliai, kas minutę bučiuojasi 3 kartus. Kiek toliau kaž kas pasitaisė savo braškančioje kedėje, atsilošė, atsiduso. Ir jei būtų patentuotos svarstyklės galėtum pasverti tą nuovargio akmenį, kuris tuo metu nuo jo krūtinės nuriedėjo.
       Trys baisios kanalijos. Nušvinta ekranas. Laukas. Keistai susipynę kaž kieno išvažinėti keliai. Statūs pavojingi skardžiai, aštrios uolos, putotos akmenų suspaustos upės. Raiti keistai apsirėdę žmonės, juokingai griozdingi vežimai. Arklių karčius šiurena lauko vėjai. Jau iš syk vaizduojas savotiškas, pilnas keistenybių, pavojaus ir lauke tyro džiaugsmo pilnas gyvenimas.
       Žmonės turi kažin kokius geismus. Tamsūs nepaprasti jų sumanymai.
       Ir šie, kurie tik asfaltu išlietas gatves težino, kuriems Bulonijos miškas, visuos kampuos lyg baravykais polismenais nudygęs, atrodo jau paslaptingas ir įvairus, dabar įsmenga akims į vėjo šiurenamus greitus miklius arklių karčius į žiauriai drąsius veidus į tolimą ir tikrai slepiningą lauką.
       Žiūrovas žino savo trumpus takus: numeruotas butas mūrais suspausta gatvė, darbo vieta, kavinė, artimesnis kino ir dar pora vieteliu sujungti tais takais.
       O čia trys amerikoniškos filmos plėšikai. Trys, vadinamos, kanalijos! Šiurpulingi baisiausiam pavojui gyveną žmonės. Filmos turinys: Trys plėšikai mano apiplėšti keleivius. Bet keleiviai, jų tarpe jauna žavėtina mergaitė, apsirenka – pamano kad jie juos gelbsti nuo kitų tuo pat metu, taip pat juos plėšti pasikesinusių, plėšikų. Prieš savo norą tie baisūs žmonės pasidaro geradariai. Jie nors ir baisiai surambėję, bet neišlaiko – pasiduoda nekaltos širdies monams. Kada jaunos, švelnios, dėkojančios už išgelbėjimą merginos rankutės apkabina vyriausio plėšiko kaklą, jis pasikeičia. Jo širdy, laikinai kažkur pasislėpę, atkiunta taurūs jausmai. Jis pasidaro jaunos merginos, kuri prie progos pažymėsim, tuo metu buvo viso to netekusi, globėju. Ir nauja keista šeima: trys baisūs dabar nedrąsūs ir nuolaidūs, plėšikai – kamalijos ir jauna mergaitė pradeda savo gausią visokiais nuotykiais, pavojais ir mažais tokiais jaukiais plačiajam lauke, džiaugsmais – kelionę.
       Žiūrėk čia jie susišaudo su vienais, ten veja kitus, vel bėga nuo trečiųjų. Tai čia, ten tau pasirodo iššauto šautuvo dūmelis, kaip balto avinuko vilnų kuokšta vėjo nešama. Kuo tolyn vis daugiau įvykių ir pavojų. Kalnų baugios paskliundos, upių putotos vilnys, pašėlusių arklių karčiai stačiai mirga akyse. Pagaliau tie trys plėšikai savo globojamą mergaitę ir susiraddusį lauke jos sužėdėtinį, gelbėdami viens po kito turi mirti. Mat jie turi sulaikyt jų vyriausią piešą – žiaurų šerifą, kurį mergina jų globojama, buvo įžeidusi ir kuris būtinai ją nori pasiimti savo baision nelaisvėn. Baisūs plėšikai eina stačiai į nasrus mirčiai, užtvarose pasislėpę šaudosi su piktuoju šerifu – krenta negyvi, bet savo pasiekia – mergina ir jos sužadėtinis išsigelbėja. Vienas plėšikų nušaunamas tuo metu, kada jis pamatęs jog jo mirtis neišvengiama, sumano paskutinį kartą paragaut mėgiamo gėrimo, kitas miršta kortoms burdamas gelbėjamos merginos laimę. Gerai jau nebeatmenu ar toji mergaitė pačiam finale pasidarė milijoniere, ar ne.
       Tai šitokia baisių kanaliųjų istorija.
       Jau senai bananas, kurs buvo manyta pamažu čiulpti visą vakarą – įgrūstas gerklėn ir umai nurytas. Priešais sėdinti pora taip pat senai daro neleistinai didelius tarp pasibučiavimų antraktus, kitur vėl tylu, jokio šlamėsio. Ekrano judrūs šešėliai stačiai į tamsoje sėdinčių žmonių širdis šviečia.
       O kada sužiba šviesa daugelis akis nedrąsiai nukreipia šalin. Kada salėje pradedama kalbėtis, iš syk nepagaunama naturalaus tono, balsai keistai skamba.
       To viso pakanka miesto žmogui. Bet atviriai prisipažinus ir negali nepakakti. Kino veikaluos sukaupti prakilnūs dideli pasiryžimai, žiaurios gyvenimo sąlygos, pavojai, greta paprasti primityvūs, džiaugsmai. Tai visa patiekiama gyvai, psprastai naturaliai. Ir kas vakaras balaganiški kino elektros skambučiai nežabota reklama ir tie greit ekrane slenkanti šešėliai, visam pasauly į tamsias pelėsiais ir žiurkėm kvepenčias sales sukviečia daugybes žmonių. Ir su kino nieks jau mūsų amžiuje nesusilygins. Kino įtaka į žmones, kino aktorių populiarumas [nurodykit kas populeresnis už Čapliną!] yra milžiniškas.
       n Kaip savo filmoje Čaplinas staiga pakeitęs bėgimo kryptį apgauna jį besivejančius polismenus, taip Picasso apgavo kubistus. O kubistų keletas metų atgal Paryžiuje, sako, buvo keletas tūkstančių.
       Tikra jūra margų drobių. Kam ji, ta jūra, bereikalinga! Dabartiniai žmonės, bendrai nemėgsta savo butuos laikyt paveikslus. Gigienos reikalavimai verčia sienas laikyti visai nuogas. Ir tik senu papratimu dar kai kas, kad palaikyt gražiąsias tradicijas dar remia šią meno rūšį. Kubistai padarė milžinišką darbą. Jų nuopelnų niekados žmonija neužmirš. Bet jų likimas nepavydėtinas.
       Yra dar alkanų, nepaprastu pasiryžimu tęsiančių savo darbą. Yra prisitaikėlių. Yra daug ir tokių kurie plakatus piešia. Šie sotūs ir patenkinti. Jų darbas reikalingas tuč tuojau ir milijonams žmonių. Paskutiniais metais pasirodė keletas monografijų, kur kalbama apie geresniuosius plakatistus.
       Senasis Paryžius turi visoko. Čia dar sutiksi ilgaplaukių, pranašų išvaizdos asmenų. Jų įvairios profesijos. Yra tokių kompozitorių, tapytojų bet yra ir komivojažierių.
       O vienoje kavinėje, kur renkas lenkų kolonija teko matyt bent septynetą Gerbačiauskų. Labai buvo įdomu.
       n Mano širdgėlai nėra galo: lig šiol nė vieno žodžio apie Tysliavos sulietuvintą Eifelį. Tik vienas nusiraminimas lieka, kad taip pat nė žodžio nėra ir apie tai „apie ką reikėtų“.

       Kalba autentiška