Pamatęs jauniklių porą
        Ir numanydamas, kad jis ją dulkina, o ji
        Ryja tabletes arba turi įsistačiusi gaubtuką,
        Žinau, jog tai rojus,

        Apie kurį visi sẽniai svajojo visą gyvenimą –
        Įsipareigojimai ir ceremonijos nustumtos į šalį kombainų
        Lyg atgyvenęs kombainas,
        Ir visi jaunieji ritasi ilgiausia pakalne

        Į laimę, be galo. Įdomu, ar prieš
        Keturiasdešimt metų kas žvelgdamas į mane
        Galvojo: Va čia tai gyvenimas,
        Daugiau jokio Dievo, jokio prakaitavimo tamsoj,

        Drebant dėl pragaro, ar būtinybės slėpti,
        Ką manai apie kunigą. Su
        Savo šutve jis risis ilgiausia pakalne
        Laisvas kaip paukštis, kad skradžiai! Ir kaipmat

        Vietoj žodžių mintyse iškyla aukšti langai:
        Saulę sugobiantis stiklas,
        O anapus jo – sodri žydrynė, kuri nebyloja
        Nieko, kurios nėra, kuri begalinė.

               1967

               Sprogimas

        Sprogimo dieną
        Šešėliai rodė į šachtos angą:
        Saulėje snaudė šlako krūsnis.

        Keliuku artėjo vyrai auliniais batais
        Krenkštimas keiksmais aprantuota kalba ir pypkės dūmas
        Gūždamies nuo išgrynėjusios tylos.

        Vienas nusivijo triušius; nepagavo;
        Grįžo su vieversių lizdu ir kiaušiniais;
        Aprodė; paslėpė žolėse.

        TAIP jie įžengė barzdoti ir moleskino kelnėmis
        Tėvai broliai vardai vardeliai kvatojimas
        Pro aukštus pravirus vartus.

        Vidudienį – tirtesys; karvės
        Akimirką nustojo rupšnojusios; saulė
        Apsisiautusi tarsi garo migla apsiblausė.

        Išėjusieji pirma mūsų
        Sėdi Dievo padangtėje
        Juos dar išvysime...

        Paprastai nelyg koplyčioje iškaltais žodžiais
        Buvo pasakyta ir vieną mirksnį
        Žmonos išvydo sprogimo vyrus

        Didesnius nei buvo gyvenime –
        Aukso veidais tarsi monetose ar žengiančius
        Kaži kaip iš saulės jų link:

        Vienas jų rodė nesugurusius kiaušinius.

               1970