Paklydus, sodo kamputyje – tapšnoji žirgą, kaip alyvmedis ties mano langais. Baltosios žąsys, raibusios vištos – po serbentais, po žirniais, vis kapstysis ir kapstysis ir ta vasara, pas mus bus ilgai... Nubyrės kaštonų sagos sodo kamputyje ateis geros dienos žmonėms paprastiems. Argi šuo gali – lašinius saugoti, jeigu palei būdą netrukus sutems. Stoviu sodo kamputyje it pranašas tarp žydinčių vyšnių. Paukščiai – mūsų žiemas, vasaras pro šalį praneša ir nuskrenda - dienos, naktys – tokios mielos, ryškios ir skambios kaip moteriškės.

Persisvėrus per šulinio rentinį – žiūri, žiūri – tarsi uogos lašai didžiuliai džiūsta. Saulė skverbiasi į namus, pašiūrę, o prisiminimai, mūsų Viltys tokie gražūs, trapūs ir juodi kaip tušas. Pasaulis žalias. Paukštis purpteli, kilsteli galvas žuvys. Jauku, vaisku, vasarą prisiminus, prisiminimai tokie gražūs, trapūs lyg parodų salėj lyg nušovus – du zuikius vienu šūviu. O ant suolo, ant stalo - dangaus žydras klanas, puodelis, ąsotis pieno, mėnulio galva, ir lange, prisiminimai, tokie gražūs, trapūs liepsnoja, dega lyg lempa Aladino ir iš ledynų, debesynų kyla saulė lyg hidroplanas.

Į stiklą daužosi dvi piktos širšės, atgyja ilgesys ir šnekos, prižadina šakų šnarėjimą, pražydę lubinai ir žemuogės... Ateina laikas atsisveikinti, kai šakos vaisių nenulaiko, kada sekioju akimis vienintelę po saulės auksu suliepsnojusią mergaitę. Ateina laikas atsisveikinti, kai prieblandos uždangsto stogus, šviesa kai skverbias į raudoną vandenį ir keliasi naktis, šilta nuo miego.

Tėvas, virves veja ir pinasi senos, naujos tiesos - upokšnis it žaltys išsitiesęs jodinėja su vėjais. Atlėkęs iš pietų, šiaurės vėjas landžioja po sijonais ir guli, šiaip taip septyni vyrai lyg žalčiai saulėje ir septynios Jurgos krykščia upokšnyje. Kačiukai ima kniaukti nerami katė į vakarus dairosi Dairaus ir aš kur būtų galima patinginiauti ir nuvykti šiaip taip į pasaulio kraštą ir nurident - šiaip taip vaikišką vairą. Apsivynioju rankšluosčiu galvą ir nuo zuikių - šiaip taip šiaudais aprišu obelis, kriaušes o ir ne paskutinį kartą mano durys atviros, nors žaibuoja, griaudžia – šiais metais paskutinį kartą.

Tėvas, virves veja ir pinasi senos, naujos tiesos - upokšnis it žaltys išsitiesęs jodinėja su vėjais. Atlėkęs iš pietų, šiaurės vėjas landžioja po sijonais ir guli, šiaip taip septyni vyrai lyg žalčiai saulėje ir septynios Jurgos krykščia upokšnyje. Kačiukai ima kniaukti nerami katė į vakarus dairosi Dairaus ir aš kur būtų galima patinginiauti ir nuvykti šiaip taip į pasaulio kraštą ir nurident - šiaip taip vaikišką vairą. Apsivynioju rankšluosčiu galvą ir nuo zuikių - šiaip taip šiaudais aprišu obelis, kriaušes o ir ne paskutinį kartą mano durys atviros, nors žaibuoja, griaudžia – šiais metais paskutinį kartą.

Jau vakaras. Eikim, miela. - Jai ašaros skruostais pabiro. Tyla, kaip kiečiausia uola, pripildyta liūdesio tyro. Jau laipioja mėnuo stogais, pavasaris miega pašlaitėj. Nubraukus ašaras pirštais ilgais nuo kapo nubėgo mergaitė. Kapai - tai daugybė stočių - gyvenimai mūsų perdegę. Gal ir jiems aš skolingas - jaučiu, kai širdį akmeniu slegia.

Praeis ruduo niūrus ir medžiai, trobos baltai šaltai, išbals. Ir vakaras, prisės prie pianino, kaip retas svečias. Šoks snaigės, paskutinį tango praeis balta, šalta žiema, nereiks nė pranašo - spindės sniegas, žėrės šerkšnas, kaip vaikiškas susipratimas - ir lengvos, sunkios snaigės, virš stogų, tvorų švytės ir bus jauku, tylu - prasimerks saulės akys tavo linksmos akys pilnos džiaugsmo ir žiema išbals išsklaidžius puvėsių, degėsių kvapą ir neliks vietos - pagiežai, purvui. Praeis žiema - pirma, antra, su slidėmis, pralėks ir trisdešimt žiemų. Pralėks ir dienos, pelėsiais, grybais kvepiančios, pralėks, praslinks ir daugiau žiemų, pavasarių, tais snieginais, balkšvais laukais ir ateis lyg pagaikštis - basas, liesas - išsiskyrimų, susitikimų metas. Praeis visos ligos, miglos, kurias, kaip šunis, po medžiais kariame ir saulę pakabinam o už langų - paskutinis žiemos tango Prisėda vakaras, prie pianino ir pasigirsta, džiugus ir liūdnas - paskutinis, mano Vangos tango. Vėjai, žers sniegą į akis, ir bus žiemos pradžia, džiugios poezijos pradžia - po šitiek klaidų, po šitiek atlaidų, kažką gražaus ir mes, sugrosim. Kartu kentėjus, liūdėjus šitiek metų, iš žiemos į pavasarius įėjus, o dabar, už lango paskutinis ir mūsų tango Sidabro žvaigždės, snaigės spindi langų, vaikų pravertomis akimis ir pavasarį išlydim, išlydim - trisdešimt septintą mūsų žiemą. Ar galėsim prisiliesti, prie žaizdų, prie senų daiktų, kvapų, prie lovų, spintų? O dabar, už lango Ir mano - paskutinis tango... Čia mes, gyvensim ir numirsim, prie tos, jaukios žiemos ir prietemos, prie tų – barnių, rietenų - kaprizų ir siurprizų - šalikų, pirštinių, kepurių, apsirengę, storais megztiniais - ir prirašę, juodai dienai - po tris tūkstančius eilėraščių, numirsim o dabar, už lango - tango, tango...

Prieš mus pusiaukelėj — raudonas ąžuolas, geltonas kelias, gležnutės atžalos į žydrą dangų kelias ir verkia verkia vienas vaikas, ir dainuoja dainuoja Marija Kalas. Prieš mus pusiaukelėj po šviežiu spinduliu nauji keliai žvilga. Sirpsta bruknės, spanguolės, giraitėj žvengia žirgas. Per drungną šaltąjį rugsėjį plevena lapų puokštės... Liepsnoja, žaižaruoja sodai, o saulė — lyg žuvis upokšnyje. Į aukštą pylimą beržai, klevai saulėtekius kaip inkilus sukels, ir vienas kelias, ir vienas vaikas, tarsi išryškėjęs filmas veidų, mašinų, lapų pilnas. Ruduo. Ir vienas kelias žvilga, ir vienas paukštis gieda. Giraitėj žvengia žirgas prieš lietų ar prieš giedrą?

Laiškai, telegramos iš visų pasviečių – į savo sapnus renkasi - akis, rankas šildo mėlynas vokas. Išsilieja mintys laiškuose netilpusios, o vienas didelis žodis – viename dienoraštyje viename puslapyje, o kažkas – atkelia vartus ir iš namų išeiti kviečia. Norėjau kapus, namus aptvarkyti, norėjau seseris ir tėvus aplankyti, norėjau ne vieną žmogų, ne vieną medį - susirišęs šiaudų, šieno grįžtę – žaizdas aprišti, o rimtai palijo, o kvailai pasnigo – sniego gniūžtę... Norėjau su tavimi su katinu pažaisti ir į namus - nenorėjau tuščiomis grįžti. Kažkas liečia mano petį, kažkas laižo mano medų ir išbarsto - prisiminimų cukrų. Šešėliai sukruta ir medžiai lapus meta. Matau liūdną veidą, ir tave – nieko nesuvokiančią, tą pačią. Sunkiems darbams išnykus - sunku beturčiams praturtėti. Sapnuoju mamą, sapnuoju tėtį ir save - po antkapiais, vainikais. Girdžiu mamos balsą artimą, savą, o visiems, kitiems - nuleidžiu garą. Lietaus lašai, kaip veidrodžiai, kaip žirniai ir visą naktį žvaigždės žiba. Gražiausias mintis sudėjęs - dieną, naktį po medžiais prastovėjęs. Ne visus pažadus ištesėjęs inkščia kaip šunytis - visas sulytas, sušlapęs ir sustiręs – trijų tūkstantųjų rugsėjis – nieko naujo ir nutolsta gyvų žvaigždžių ugnis sėjantis.

Laksto ištrūkę iš glėbio vaikai - lapų puokštę laikai. Diena - nusimeta suknią rusvą ją sugauna - plūgų peiliai, balti, žali ajerai. Bangos griebia, vakaro saulę lyg kielę - sukruvintą tyliai į guolį nusineša, šilti, šalti vėjai, migloti vakarai. Diena užminga, ateina pilnatis - graži kaip Jono Strielkūno poezija ir tu, įdienojusi, pasišiaušusi, graži, kaip Jonas Strielkūnas, kartų dūmą peši. Tavo sąžinė kaip vaiko švari - eilėraščiai mane klaidina - regiu, baltą kūną, kaip indą tuščią, slidiną - galiu taurę vyno pripilti, šilumos pripilti. Ant šakų, ant stogų - šoka vėtros tingios, tirpsta - pirmos šalnos. Išsirenginėji, prieš mano langus lyg prieš pilnatį.