Kaip Ieva gundė obuoliu  Adomą,

Taip aš geidžiu tavęs savojoj lovoj,

Aistra tu mano,laimė ir kančia

Tos mintys man užmerkt akių ir vėl neleis nakčia.

Manai tai meilė?

Aš taip negalvoju-

Tavy matau geismų savųjų rojų...

Kas pasidarė man ir kaip mane užbūrei,

Kodėl ir vėl man širdį veria keisti audringi dūriai...

Kodėl tave pamačius aš raustu,

O tau nuėjus stipriai užkaistu,

Ir vis mintis visais kampais dėlioju...

Jos nepadės tikrai pakliūti man į rojų,

Ir tebūnie eilėj ten busiu paskutinė

Aš noriu būti tavo begaliniai...

Žinau manoms svajonėms lemta žūti,

Velniop, terūpi man aistras įplieksti dar minutei...

Tavęs aš trokštu paragauti dar karteli,

Save aukoju tau kaip priešpiečių kąsnelį.

Kas bus poryt  visai aš negalvoju,

Gedžiu tavęs savy kai tik išauš rytojus...